Pasaulis Pagal Daumantą

Priklausau kartai, kuriai augant nebuvo progų nei poreikio ugdyti saiko jausmo.  Iš esmės visko buvo per mažai arba nebuvo iš viso.  Dėl to besaikis kokios nors gėrybės vartojimas buvo tiesiog siektinas, kaip išskirtinumo išraiška visuomenėje.  Pavyzdžiui, senelis didelėje statinėje už malkinės laikydavo toną benzino – atsargai, o močiutė, labai juodos miegamojo spintos apatiniame skyriuje – 15 indelių konservuotų žirnelių.  Pusžalius bananus pirkdavome urmeliu, visus leidžiamus 4kg, o girą iš vieną skruostą per dieną nudegusios sovietinės moteriškės – trilitriais.  Šiuo supervartojimu ypatingai pasižymėjo mano kartos močiutės, turėjusios karo nualintą vaikystę, ir dėl to išsiugdžiusios ypatingą maisto fetišą – viską valgomą reikėdavo suvalgyti, kol yra, nes rytoj gali užeiti fronto linija arba partizanai ir atimti.  Aš ir jūs esam išmokyti lėkštėje nepalikti nieko, viską valgyti su duona, o į sriubas privaloma tvarka dėti 40% grietinę.  Visi šiandien sunkiai protu suvokiami paauglystės maisto rekordai pasiekti pas močiutes – ir 9 cepelinai, ir trilitris slyvų kompoto, pusė naminio torto su vaisiais ir aguonom … Štai tokie močiučių peršeriami, o sovietų blokadų vėl suliekninami ir atėjom į klestintį 21-ą amžių, kur resursais ir demokratija apdovanoto , bet nutukimui pasmerkto šiaurinio pusrutulio gyventojai susiduria su ganėtinai nenatūraliu – saiko – deficitu.

Mane temos link pastūmėjo, kaip kad dažnai būna, šviežia praeito mėnesio patirtis.  O tai, kaip žinia – metų galo švenčių ir kelionių metas.  Mano elgesį ir suskydusį režimą šiuo sunkiu metu kas rytą primena apsunkusios svarstyklės ir sukūdusi banko sąskaita, o galvoje sukasi du dalykai: kiek galima valgyti (man) ir kiek galima šopintis (jai)?  Aš gal ir patylėčiau, jei manyčiau kad čia tik man rūpintys klausimai, bet tikrai žinau, kad tai yra populiarūs žmonijos (ir jūsų) kamuotojai, pakeliui į gyvenimo prasmės ir amžinos meilės diskusijų pelkes. Be to, mane svariai įtakoja įspūdžiai iš nuostabios arabų pasakos, pavadintos Dubai, kurią aplankiau ieškodamas kalėdinio stebuklo.  Pastarąjį radau, tačiau abejoju ar jis kalėdinis – labiau pasaulietiškas naftos dolerių magija paburtas, vakarietiško proto ir rytietiškos darbo jėgos sukurtas dykumos miražas ir pats tikriausias pasaulio pertekliaus simbolis. 

Saiko nebuvimas – kasdienis mūsų palydovas. Skurdžios vaikystės ir vartotojiškos epidemijos kokteilis kaip reikiant užturbina mūsų savaitę. Suplanuotą aifone. Susinchronizuotą su makbuku. Ir aipadu. Per kurią važiuojam 200 arklių mašina. Panaudodami kokius 5 arklius, nes kamščiai – gatvėse tiesiog per daug arklių! Kita stotelė – hyper, super, ir xxx maisto fabrikai-sandėliai.  Nuperkam kalorijų armijai, kurias suvalgom dviese trise keturiese. Šią pastraipą prafinansuojam pinigais, kurių neturime, iš kortelės, kurios nereikia.  Sekanti stotelė – namai: per daug kvadratų per brangiai už kvadratą su itališkais šviestuvais ir per mažai vietos nereikalingiems daiktams sudėti.  Per dideliame lizinguotame ekrane – Seksas ir Miestas, 6 serijos. Dažniausiai - ekrane, žymiai rečiau – gyvenime.  Nuo tada, kai yra laiko iki tada, kai užmiegi.  Jei tavęs nėra šalia, serialą pakeičia porno. Neribotais kiekiais.  Alus. Neribotais kiekiais.  O kur tu? Tu pas drauges – plepat. Neribotais kiekiais.  Puošiatės – be galo be krašto.  Vynas – kaip iš gausybės rago. Rytinė savigrauža – begalinė.  Pažadai pasitaisyti– neribotais kiekiais.

Fėja klausia ką manau apie suknelę. Mes didžiausiame pasaulio mole, kuris yra aukščiausio pasaulyje bokšto papėdėje ir garsiausio pasaulyje dainuojančio fontano kaimynystėje.  Ta matuojama suknele n-toji, kaip ir parduotuvė, kurioje viskas gražu ir viskas su nuolaida.  Ką aš tau, Fėja, galiu atsakyti? Iš tikrųjų aš manau taip, kaip šiame tekste parašiau, bet tu juk ne tokio atsakymo nori tviskančiame šoping mole mieste, kurio net pavadinimas yra primygtinai vartotojiškas: Do-buy! Be to, ilgo monologo sakyti negalėčiau, nes rankas spaudžia mano paties pirkinių maišai.  „Nuostabiai graži suknelė“, sakau alternatyvią tiesą. Iš patirties žinau – šopingas moterims sugeba pažadinti tauriausių jausmų antplūdį. Panašiai kaip man – galingo automobilio testdraivas. „Aš tave labai myliu“, spindi tu man vakare, post-šopingo ekstazės ir matavimosi ritualo sukeltu akių blizgesiu.   Štai. Ta vieta, kur saiko nereikia.  Visur kitur – privaloma 2013 m. „rezoliucija“.